11.23-12.23 IŠRAŠAS: AUGA MENININKŲ ŠEIMOJE

Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerija lakpričio 23 – gruodžio 23 dienomis lankytojus kviečia į Marijos Marcelionytės – Paliukės parodą (socialinį projektą) IŠRAŠAS: AUGA MENININKŲ ŠEIMOJE iš parodų ciklo ŠIANDIEN AŠ.

Parodos pavadinimas ir koncepcija gimė iš gyvenimo situacijos, kai, apsilankiusi su sūnumi pas vaiko raidos specialistą (darželiui reikėjo pateikti gydytojo pažymą, nes keturmetis neatitiko įprastų standartų), aš, vaiko mama, gavau tą pažymą su diagnoze: auga menininkų šeimoje. Buvo galima labai įvairiai reaguoti. Man – patiko. Darželiui – tiko.

Šeimoje pavartėme tą popierėlį, nusijuokėm, o eksperimento dėlei pasidalinau juo Facebook. Man buvo įdomi mano soc. burbulo reakcija – juk jame daugiausia menininkai. Vieniems tai nuskambėjo kaip pažeminimas, įžeidimas, o kitiems – kaip nerealus, puikią ateitį pranašaujantis teiginys. Treti klausė, kokie įrašai paslėpti? Koks kontekstas? Tuomet neaiškinau. Mane domino pirminiai impulsai. Dabar galiu pasakyti, kad vienas sakinys prieš šią diagnozės formuluotę buvo: nežaidžia minkštais žaisliukais. Ir tai buvo tiesa! Jis nežaidė, nes tėvai savanaudiškai, galima taip teigti, užsiimdami savomis veiklomis, vaiką integravo į savo kasdienybę. Gal galima buvo laukti, bet kiek? Galima samdyti auklę, bet ar tai išeitis? Galima buvo nekurti? O jei negali? 

Pamenu savo reakciją. Sakiau, kad šį išrašą įrėminsiu ir padovanosiu sūnui, kai jam sukaks 18-a. Arba kai baigs Akademiją…(?)* Šis išrašas išties tapo „baltu bilietu“ man. Toks gydytojo, prasmingos specialybės, užtikrintą ateitį pasirinkusio žmogaus, tvirtinimas tą akimirką atrodė kaip visos visuomenės(!) oficialus pripažinimas, kad esu menininkė. Jis man tuomet pasirodė svarbesnis net už studijų baigimo diplomą ar meno organizacijų narystę liudijančius pažymėjimus – išrašas tarsi patvirtino mano pasirinkto kelio teisingumą.

Pamenu, skaičiau Alfonso Andriuškevičiaus knygą „72 lietuvių dailininkai – apie dailę“ (Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1998), dovanotą Jūratės Stauskaitės mano pirmosios personalinės parodos 1999 m. proga (ši knyga iki šiol kasdien prieš akis mano studijoje). Visiems kalbintiems kūrėjams pirmasis klausimas buvo: kas pastūmėjo Tamstą tapti dailininku; <…> kaip veikia kūrybą vaikystės, gimtinės prisiminimai; <…>?  Tuomet toje knygoje godžiai ieškojau atsakymo, kuris leistų man būti menininke be jokios priežasties, nes legendos byloja, kad turi būti kažkas, kas lemia. Daug kas minėjo, kad tapo menininkais, nes tėvas, motina, broliai piešė, drožė, tapė, namuose vakarodavo tėvų draugai menininkai, tad lyg natūraliai ir jie ėjo tuo keliu. Kai kas minėjo patirtas traumas. Kitiems viską nulėmė dar pradinėje mokykloje sutiktas dailės mokytojas. Buvo, kas nežinojo kodėl. Buvau dėkinga, kad, pasirodo, ir taip gali būti.

Šiais metais Jūratės Stauskaitės Vilniaus vaikų ir jaunimo mokykla mini 30 metų sukaktį parodų ciklu „Šiandien aš“. Retrospektyviai pažvelgus (nes visada reikia laiko tokiems susivokimams), be šios mokyklos, nors jau studijavau VDA, o kartu dar lankiau šią mokyklą, aš vis tiek būčiau, bet tikrai kitokia aš. Manau, kad nėra kitos, tinkamesnės, erdvės šiai IŠRAŠO parodai negu Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerija. Parodoje dėlioju vaizdinį pasakojimą, kaip aš suvokiu, ką mano vaikui reiškia augti menininkų šeimoje. Nors svarbiausia, matyt, kad jis auga… 

*Laikydama rankoje išrašą tyliai svarsčiau apie priežastį, pašaukimą, pri(si)pažinimą būti menininku. Galvojau, kad jei vis tik taip nutiks, kad mūsų vaikas bus menininkas, jis turės oficialų dokumentą – nekvestionuojamą leidimą juo būti. (šypsausi) Ir svarsčiau, ar kada nors gydytojas yra suformulavęs išrašą: auga ekonomistų šeimoje arba auga teisininkės, politiko šeimoje? Galima tęsti…. Ir dar labai gerai pamenu, kaip pusbalsiu tuomet ištariau – kada nors apie tai padarysiu parodą. Išsprūdo…

Marija Marcelionytė-Paliukė (1977) – Vilniaus dailės akademijos Grafikos katedros profesorė, katedros vedėja. Kultūriniame gyvenime dalyvauja nuo 1995 m. „Išrašas: auga menininkų šeimoje“ – 15-a personalinė paroda. Dalyvavusi daugiau nei 100 grupinių parodų Lietuvoje ir užsienyje (Vokietija, Lenkija, Suomija, Rusija, Baltarusija, Italija, Kinija, Japonija, Prancūzija, Argentina, Meksika, Nyderlandai, Estija, Latvija, Kroatija, Austrija, Portugalija, Norvegija, Armėnija, JAV ir kt.). Kuravo, inicijavo daug jaunų kūrėjų bei studentų parodų, projektų. Veda kūrybines dirbtuves, dalyvauja ir skaito pranešimus konferencijose ir nuolat mokosi. Nuo 2018 VDA galerijos „5 malūnai“ kuratorė. Menininkės kūriniai įtraukti į Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus grafikos rinkinius, į Lietuvos pinigų muziejaus ekspoziciją. Kūrinių yra privačiose kolekcijose Lietuvoje, Estijoje, Suomijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Amerikoje, Japonijoje. 

Jūratės Stauskaitės pokalbis su Marija Marcelionyte – Paliuke AR MUMS REIKIA LAIKO IR DEIMANTŲ KASYKLOSspausdintas Kultūros baruose.

Parodų ciklas „Šiandien AŠ“, skirtas parodyti brandžius, įdomius menininkus ir tuo pačiu paminėti Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokyklos veiklos 30-ties metų sukaktį. Tai Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiu subrendę – atviri, laisvi, drąsiai eksperimentuojantys, bet ištikimi profesionaliojo meno principams, menininkai, savo kūrybinį kelią pradėję Jūratės Stauskaitės Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokykloje. Parodų ciklas „Šiandien AŠ“, nukreiptas viešinti ir skatinti kūrybingą, atsakingą šiuolaikišką laikyseną. Numatomose parodų ekspozicijose svarbiausias akcentas – pabrėžti autorių raiškos novatoriškumą, pagarbą profesiniams įgūdžiams, laisvą asmenybinę raišką, peržengiančią žanrų, stilių ir priemonių ribas.

Dalintis