12.14 – 01.21| ADELĖ LIEPA KAUNAITĖ| NEVALGYTI

Ryški, nebijanti išsiskirti nei savo gyvenimo būdu nei savo darbais menininkė Adelė Liepa Kaunaitė parodoje žiūrovui siunčia aiškią žinutę, kalbančią apie toleranciją mūsų visuomenėje, laisvę ir stiprybę būti Kitokiu, apie pagarbą ir vidinį poreikį kurti bei galimybę save išreikšti įvairiomis formomis. Apie drąsą kurti savo pasaulį pagal savo asmenines vertybes. Kartu menininkė stengiasi priartinti šiuolaikinės visuomenės ir jos tarpusavio ryšius prie mitinio pasaulio suvokimo, kalbėdama apie iš pasakų ir mitų ateinančias bausmes ar grasinimus, kurie gali išsipildyti, jei kas nors padaromai ne taip, nesilaikant mitologinės schemos, nes būtent tas Kitoks mite įgauna magiškų galių – stiprybę keisti pasaulį.

Grybas šioje parodoje pasitelkiamas kaip pagrindinė metafora. Grybai – viena iš gyvojo pasaulio organizmų grupių, kuriems nuo seno buvo suteikiamos mitinės reikšmės. Grybų kaip mitinių būtybių samprata lietuvių kultūroje atsiskleidžia dvejopai: jie gali būti tapatinami ir siejami su žmonėmis arba gali būti įsivaizduojami kaip jutimo organus turintys ir judėti gebantys gyvi organizmai, savotiškos miško dvasios, gyvuojančios tik pagal joms žinomas taisykles, pernelyg skirtingi ir išsiskiriantys nuo visos kitos augmenijos.

Grybai taip pat siejami su šėtoniškuoju pasauliu, velniu ir jam artimomis sferomis. Kartu jie suvokiami kaip Dievo dovana žmonėms. Grybavimas taip pat irgi susijęs su mitine mąstysena. Ryškiausias joje yra mitinis laimės principas, kuris lietuvių kultūroje vadinamas grybų laime arba grybų dalia. Šis principas susijęs ir su grybautojams būdingu savų grybavimo vietų turėjimo ir saugojimo reiškiniu. Svarbios taip pat maldelės ir maginiai veiksmai, skirti grybavimo sėkmei užtikrinti.

Dėl išskirtinės kūno formos grybai yra antropomorfizuojami. Jiems būdingas tam tikras paslaptingumas. To paslaptingumo išsaugojimą reglamentuoja tikėjimai, kad grybai dygsta naktį arba apyaušriu, kai yra mažesnė tikimybė žmonėms juos pamatyti, o žmonės, pamatę grybo dygimą, gali apakti ar net mirti. Ir galbūt – patys tapti grybais.

Parodoje gana laisvai žaidžiama mito samprata ir įvaizdžiais, leidžiant žiūrovui pačiam susikurti savo mitą, savo grybautojo “grybų laimę”.

„Ši paroda nevalgo žmogaus, žmogus nevalgo jos. Nevalgyk draugo, nevalgyk kitaip mąstančio. Nevalgyk Tapybos, nes tapsi Grybu. Visų rūšių Grybai yra gražūs kaip ir visų minčių skirtingi Žmonės, džiaukimės jais. Už skirtingus Žmones. Už Meilę, Grybus, Tapybą ir Šviesą“ – sako Adelė Liepa Kaunaitė.

Parodos ekspozicijos pasakojimas prasideda stipria, ekspresyvia, spalvinga Tapyba, kuri lydima video pasakojimo vingiuoja labirintu gilyn, kurio pabaigoje žiūrovą pasitinka unikalūs ir išskirtiniai, reprezentuojantys projektą „Grybų Rasė Art Lab“ paveikslai – darbai, sukuti tik iš medienos ir grybienos.

Paroda skirta ne tik suaugusiems, bet ir smalsiems vaikams, kurie nebijo džiaugtis, ieškoti, atrasti ar išrasti. Tai kvietimas ieškoti savų taisyklių, savų medžiagų, savo miško. Savo mitologijos šiame pasaulyje. Būti Kitokiu ir didžiuotis savimi. Paroda kaip Miškas. Čia rasite tai, ko ieškojote – ar tai būtų uogos, ar gyvūnai, ar meilė kitam. Tai bus pasaulis, kuriame Jūs būsite laisvas.