PETRAS REPŠYS | PIEŠINIAI GEDAI

Petras Repšys…

Su Sigitu Geda susipažinom maždaug 1966-67 metais. Mus supažindino Tomas Venclova. Jis pasakė Sigitui, kad mums reikia susipažinti, nes turėsime apie ką pasikalbėti. Sigitas buvo bebaigiąs mokslus ir aš dažnai lankydavausi pas jį bendrabutyje. Labai daug kalbėdavome, buvome jauni ir ištisai pliurpdavome. Jis norėjo, kad aš iliustruočiau jo Strazdą. Važinėjom po tas vietas kur Strazdas gyveno, galvojom, kad įdėsim savo pėdą į tą vietą, kur buvo Strazdo koja. Nieko mes neįdėjom, pasivaikščiojom, pasižiūrėjom, bet tai buvo naudinga – gamtovaizdis, ta vieta. S. Geda prieš eidamas į mišką, batų tepalu nusivalydavo batus, nosį šluostydavosi su nosine. Man tai darė įspūdį. Jis buvo labai fainas žmogus.

Aš padariau visus eskizus, bet grįžtant iš Maskvos, traukinyje man pavogė krepšį su visais eskizais, o kartu ir labai gerus kaltelius raižymui. Jų buvo ypatingai gaila. Grįžęs viską atkūriau. Bet gal ir gerai, kad man juos pavogė, nes pradžioje būčiau daręs ofortus, bet vėliau supratau, kad norisi grubesnių linijų ir pasirinkau lino raižinį. Taigi, padariau aš tuos lino raižinius ir išleidom Strazdą. Tai buvo pirma knyga. Antra knyga buvo Užmigę žirgeliai. Jos abi gavo premijas tiek Maskvoje, tiek Vilniuje. Tada tai buvo labai svarbu. Tikėjausi, kad po šių knygų man atsiras darbo leidykloje, bet neatsirado ir aš ilgam laikui mečiau knygų iliustravimą. O ir mano jaunėlis sūnus Ignas, dar būdamas mažiukas man sakydavo, kai aš skaitau knygą be piešinių, aš viską įsivaizduoju, o jei knyga su piešiniais, tai jau nebeįsivaizduoju, nes parodyta kaip turi būti. Čia labai geras pastebėjimas. Žmogui nelieka vietos vaizduotei, jis praranda galimybę pats susikurti. Taigi, aš negavau kitų darbų ir labai gerai, kad taip įvyko. Nes aš kūriau kitus kūrinius, tapiau freską, kas man buvo labai įdomu, nes nebuvau to daręs.

Tik po daug metų Sigis man vėl pasiūlė iliustruoti dvi jo poezijos knygas. Davė paskaityti eilėraščius, nemažai jų buvo. Iliustruoti aš nenorėjau nieko ir pradėjau galvoti ką man daryti. Tiek viena, tiek kita poezijos knygos juk nėra vientisi kūriniai, tai ne poema Strazdas, o atskiri eilėraščiai. Nenorėjau paišyti žiogų ir gėlyčių. Kvailai atrodytų. Man visada jo poezija patiko, bet aš nenorėjau iliustruoti tos knygos. O ir metų nuo paskutinės knygos praėjo gana nemažai. Bet vis vien galvojau, ką galėčiau pagal tas eiles sukurti, norėjosi kažko naujo, iki tol nedaryto. Skaitau eiles, bet rankos tuščios, nežinau ką daryti. Toliau skaitau ir suprantu, kad visą tai juk parašė Sigitas. Taip pradėjau jį paišyti. Savo kambary, jo kambariuose, nuvažiavome į jo tėviškę, nupaišiau jo tėvą, tada nuvažiavom prie Liškiavos, kur jis buvo nusipirkęs namelį. Aš visur jį paišiau. Piešinių buvo gana daug, tačiau kai kurie man nepatiko ir jų neišsaugojau.

Kai gavau antrą knygą, tai po šimts pypkių, iš vis nebežinojau ką daryti. Tai nutariau paišyti jau ne jį, bet vietas kur jis būdavo ir jo daiktus. Vėl ėmėm važinėti į jo tėviškę, butą, kur jis su šuniu vaikščiodavo. Knygoje labai mažai piešinių įdėta. Jei būtų norėję sudėti visus, būtų netilpę, nes daug jų buvo. Taigi, vienoje knygoje yra žmogus, o kitoje – vietos kur jis būdavo.

Jam viskas tiko ką aš dariau, jis visiškai nesikišo. Turiu pasakyti, kad buvo nuostabus pozuotojas. Ar stovėdavo, ar pievoj gulėdavo, tai būdavo kaip statula, nekrutėdavo tol, kol nupaišydavau.

Buvome Dzūkijoje, prie Snaigyno ežero, užlipome ant kalnelio, kur kadaise buvo sodyba, o dabar tik apleistas sodas išlikęs. Sode buvo graži, sena obelis. Ten Sigitas man papasakojo istoriją apie šios sodybos savininką. Jis buvo žuvininkas, nieko daugiau neveikė, tik gaudydavo žuvis ir jas mainydavo į kitus produktus, ir panašiai. Buvo rugiapjūtė ir jis pradėjo siūlyti žuvį darbininkams. Jie sako, eik, neturim laiko, turim savo darbą daryti, nes lietus sulis. Jis jiems ir sako – tada aš nusiskandinsiu – eik ir skandinkis, atsako jam. Tai jis nuplaukė į ežero vidurį ir nusiskandino. Va tokia istorija. Stovim prie tos gražios obels ir sakau, Sigi, lipk į obelį. Jis įlipo ir tupėjo tol, kol nupaišiau. Obely Geda – toks puse bėdos vaizdas.

Tai kai jį nupaišiau, tada man Vacys Rėmeris sako, o kodėl manęs nenupaišai? Visiems po to atrodė, kad dabar visus turiu paišyti. Čia man buvo pagalba išsisukti nuo to iliustravimo, nes tekstas yra pagrindinis dalykas, jis išlieka, o jį papildo Gedos atvaizdai ar su juo susiję vaizdai. Po šių knygų daugiau jokių kitų ir nebeiliustravau. Jau nebenorėjau. Sigitas man labai artimas ir jis yra mano Poetas. Mano jo visa mąstysena yra sava. Aš su juo sutinku. Jo poezijoje nėra seilių, perdėto jausmingumo. Jis buvo kietas visom prasmėm.