A. Šerono parodos “Iš tylos atėję” ATIDARYMAS vyks rugsėjo 21 d. 18 val.
Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerijoje, Vilniaus g. 39 (Vilniaus mokytojų namai, I a.)
VVJMG rubrika „Pristatome jaunus profesionalaus meno kūrėjus“
Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerija naująjį parodų sezoną pradeda pristatydama jaunus profesionalaus meno kūrėjus. Idėja pradėti tokią rubriką kilo iš būtinybės atsigręžti į jaunuosius menininkus, kuriems ateiti į meno pasaulį neretai būna beprotiškas uždavinys. Ne vien dėl konkurencijos ir kad galerijos įprastai nėra linkę įsileisti jaunų nepatyrusių menininkų, bet ir dėl to, kad eksponuotis galerijoje jaunam žmogui dažnai būna tiesiog neįkandama finansiškai.
Jau 13 metų esame tam, kad būtume vaikų ir jaunimo kūrybos ir kultūros ambasadoriais. Norime būti atviri ir suteikti tokią galimybę kiekvienam, todėl kviečiame visus turinčius beprotiškiausių idėjų ir didžiulį norą būti pastebėtais aplikuoti į šią VVJMG rubriką ir rengti savo personalines (arba grupines) parodas mūsų galerijoje.
Plačiau apie rubriką ČIA.
Ką pagalvojau išgirdęs „Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerijos“ pavadinimą?
Mane jis nuteikė labai pozityviai ir linksmai. Gyvenimas prasideda nuo vaikystės, pirmieji griuvimai, atsikėlimai, žingsniai. Daugelis į ją norėtų sugrįžti, prisiminti tuos prabėgusius metus. Galerijos pavadinimas tarsi sukelia asociacijas su pirmuoju gyvenimo laikotarpiu. Vaikystėje visi mes nejučiomis darome vienokius ar kitokius atsitiktinius atradimus dailės pasaulyje.
Antanas Šeronas
Iš tylos atėjęs…
Pirmasis galerijoje su savo paroda „Iš tylos atėję“ svečiuojasi LDS narys, trisdešimtmetis tapytojas iš Šiaulių ANTANAS ŠERONAS.
Dideli paveikslų formatai, puikiai jaučiami tonai ir pustoniai, platūs ir „riebūs“ potėpiai byloja apie tvirtą menininko nusistatymą, atskleidžia tam tikrus kūrėjo pasąmonės klodus. Jo kūriniai interpretuojami per labai aiškią kontekstualumo prizmę. A.Šeronas nesislepia už savo kūrinio. Pastarųjų metų Antano tapyboje atsirado siužetas, pasakojimas, nuo abstrakcijos pereinama prie atpažįstamų daiktų ir vaizdų.
„Reikia keistis. Ta pačia valtimi atsibosta plaukioti, norisi tobulesnės, naujesnės, tiesiog kitokios“, – savo posūkį nuo abstrakcijų aiškino A. Šeronas.
Jam svarbus laiko santykis su pasirinktu objektu. Simboliuose užkoduotas žmogaus emocinis ir dvasinis tobulėjimas, išminties ir žinių troškimas. Būtent tai žmogaus gyvenimo kelyje ir yra svarbiausia.
Šeronas mėgsta pabrėžti, kad yra kilęs iš kaimo. „Jis ir savo kūryboje toli tapymo objektų neieško, lyg „žvalgas stebi artimiausią aplinką ir sako, aš jums parodysiu, kad čia pat – šuns būdoje, krosnyje ar praustuve yra tas kosmosas, kurio daugelis ieško“, – apie A. Šerono kūrybą sakė menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis. – Jaunieji menininkai pastaraisiais metais domėjosi grafika, medijomis, o su tapyba kažkas buvo atsitikę. Antanas kaip bomba sprogo su savo aliejine tapyba. Jis žavi atsidavimu klasikinei-modernistinei tapybai, aliejinio dažo kvapui, pasaulio kūrimui su teptuku rankoje“.
Antano Šerono parodoje „Iš tylos atėję“ eksponuojami paveikslai, sukurti per pastaruosius tris metus. Kolegų ir menotyrininkų vertinamas už produktyvumą, darbštumą, nuoširdumą, jaunas menininkas gaivina klasikinės tapybos bruožus.
Pasak menotyrininko V. Kinčinaičio, jis puikiai derina abstrakčios ir figūrinės tapybos galimybes didelio formato drobėse. Jo kūriniuose įprasti, kasdieniai daiktai meistriškai transformuojami į nerealaus pasaulio nuojautas. Autorius nuolat eksperimentuoja, išbando įvairias išraiškos priemones, daug fotografuoja, yra aktyvus parodų ir renginių dalyvis. Menotyrininkas neabejoja, kad A.Šerono sukaupta kūrybinė patirtis ir asmeninis entuziazmas ateityje turėtų išsiplėtoti į dar įdomesnius ir brandesnius meninės veiklos projektus.
Nepaisant savo jauno amžiaus A. Šeronas surengė jau aštuonias personalines parodas, dalyvavo per 30 grupinių parodų. Lietuvos dailininkų sąjungos narys nuo 2015 metų. Vilniuje savo kūrybą jis pristato pirmą kartą.
Parodos kuratorė Lilija Valatkienė
Antanas Šeronas apie save
Kadangi esu kilęs iš kaimo, natūralu, kad tiesiog negalėjau nestebėti gamtos ir, rodos, ramia vaga tekančio gyvenimo kartu su daiktais, gyvūnais, žmonėmis. Savitas kaimo gyvenimo būdas, paprasta kasdienybė savaime įsirašė manyje kaip tapatumas. Šiandieninio greito gyvenimo tėkmėje, tikriausiai kaip ir dalis žmonių, juntu daug nenatūralumo, negatyvumo, skubėjimo dėl skubėjimo. Tai labai vargina. Kaip į sielos atgaivą atsigręžiu į melancholiškus praeities objektus, ieškau juose paprastumo, gerumo, tikrumo – širdies. Viskas, kas neblizga ir nešaukia, kas atėję iš pilkos kasdienybės, atveria man žodžiais neįvardijamą būties esmę.
Taigi kaimo tema kūryboje man tebėra nepakitusi vertybė ir tarsi priebėga, kur galiu atsigauti, pailsėti, sugrįžti į save patį. Kartais koks senas, nebenaudojamas daiktas iš praeities atrodo toks mielas, taip paglosto sielą, pažadina vaikystės prisiminimus… Taip pat inspiruoja kūrybinius ieškojimus, nustebina spalvų, pustonių, faktūrų gausa. Mano vaizduojamų objektų lėta estetika, savitas grožis ir prasmė – tai šiandienos pasaulio kontrastas. Savo darbuose perteikiu įvairių daiktų, pastatų ir gyvūnų pavidalus; pasirinkti motyvai abstrahuojami ir sukuriama individuali emocinė interpretacija. Subjektyvi tikrovė perteikiama jai suteikiant žmogiškas emocijas.
Plačiau apie Antaną Šeroną ČIA
Šeronas apie paveikslą „Laiptai vakare“, kuris puikuojasi parodos afišoje
Paradoksalu, tačiau lipdami mes laiptus mindome, nejučiomis braižome gyvenimišką kreivę. Ji gali kilti aukštyn arba kristi žemyn. Tai tarsi emocinės sūpuoklės, kurių šeimininkai esame mes patys. Sūpuoklių tvirtumas priklauso nuo mūsų. Mes patys esame ir medis, ir metalas, ir betonas. Tai medžiagos, kurių tvirtumą geriausiai galime įvertinti vakare – savo gyvenimo saulėlydyje.
„Jo paveiksluose – surašyta liaudies išmintis. Tik ją reikia mokėti perskaityti“, – sakė parodos kuratorė Lilija Valatkienė.