Birželio 13 – 30 d. VVJ meno galerijoje kviečiame aplankyti Joaquin Mora fotografijų parodą GYVENIMAS DABARTIES AKIMIRKOJE.
Joaquín Mora – kino ir audio vizualikos kūrėjas, fotografas iš Čilės, kurio žvilgsnis nuolat krypsta į santykių tarp žmonių ir jų gyvenamų erdvių dokumentavimą. 2021 m. jis persikėlė į Vilnių ir, norėdamas apsigyventi savojoje dabartyje, ėmė klaidžioti ilgose fotografinėse kelionėse, stebėti miestą ir fiksuoti savo pirmuosius kasdienio gyvenimo metus Lietuvoje, kurie ir atsispindi šioje parodoje.
„Per pastaruosius dešimt metų savo projektuose aš ieškau įvairių būdų kaip atskleisti kultūros paveldą tam tikrose lokacijose. Aš prisiliečiu prie tęstinumo, transformacijos temų, taip pat noriu parodyti, kaip aplinkos pokyčiai įtakoja mūsų kasdienį gyvenimą. Persikelti į Vilnių – mano asmeninis projektas. Man itin svarbus priklausymo jausmas. Siekiu šios būsenos stebėdamas aplinką. Vilnius man yra mažytis miestas, tačiau aš galiu jame pasiklysti, o tai man ir yra svarbiausia“, – Joaquín Mora.
Joaquin Mora – a Chilean filmmaker, photographer and audiovisual creative, who turns his gaze on documenting the relationship between people and spaces they inhabit. In 2021 he relocated to Vilnius, and, in order to inhabit his own present, he started wandering in long photographic walks,
observing the city and capturing his first year of daily life in Lithuania, which, as a result, are reflected in this exhibition.
“During the last ten years my projects have been exploring different ways how to manifest cultural heritage in territories. I have been touching aspects of continuity, transformation, and I also wanted to convey how environmental changes affect our everyday life. To move to Vilnius was a personal project. The feeling of belonging is important to me, and I wanted to achieve that through observation. It is a tiny city, yet I can get lost there. And this is what matters to me”, – Joaquín Mora.
„Šioje fotografijų kolekcijoje filmų kūrėjas Joaquín Mora (g. Santjage, Čilėje 1978 m.) tyrinėja architektūrinio sąstingio ir apleistų erdvių temas, kuomet apleistos, užmirštos, praradusios savo tiesioginę funkciją erdvės ir pastatai tampa atminties nešėjais bei rezonuoja su ankstesne pastatų veikla. Po jo filmų apie architektūrą, pvz., internetinis serialas „Habitar“ (2017m.) arba dokumentinis filmas „Ciudad Barrio“ (bus išleistas), kuriuose dokumentuojami būdai, kaip architektūrinėje erdvėje apgyvendinti daugybę pojūčių, J. Mora ėmėsi fotografijos, norėdamas užfiksuoti mįslingas, stūksančias erdves, kviečiančias įsivaizduoti, kas galėjo nutikti anksčiau ir kas gali nutikti vėliau, bet, iš esmės, patirti dabartinę, sustabdytą būseną.
Lyginant su kinu, fotografija gali būti suprantama kaip veiksmo sustabdymas, kuomet konkretus vaizdas yra iškeliamas iš linijinio laiko kontinumo; celiulioido juostos kadras, kitaip tariant. Šioje kolekcijoje, tokią kilnojamą fotografijos terpės savybę papildo apleistų pastatų vaizdavimas, kurie įgauna dar daugiau įtampos dėl visiško žmonių nebuvimo juose. Tai sukuria tam tikrą linijinę istoriją – joje žmonės, kurie kažkada juos pastatė ir čia gyveno, dabar, bent jau akimirkai, yra išnykę. Tuo pačiu metu, vaizduojamos erdvės perteikia pokytį įvykusį dėl nesustabdomo gamtos jėgos ir oro sąlygų poveikio, kuris neišvengiamai palieka pėdsakus yra ar nėra žmogaus šalia.
Apart sukurtos apleistumo būsenos, įgalinančios vaizduojamoms erdvėms papasakoti savo atmintį, matomi vaizdai mums atskleidžia kažkur giliai pažįstamus, bet primirštus miesto užnugarius: skersgatvius, automobilių stovėjimo aikšteles, sandėlius, stogines. Toks foto scenarijaus pasirinkimas sukuria išskirtinį judėjimo per miestą būdą – nukrypstama nuo iš anksto suplanuotų maršrutų, siekiama atrasti ir užfiksuoti tokius vaizdus, kuriuos miestas, atrodo, bando nuslėpti. Dabar vyrauja palydovinės navigacijos programėlių era – orientuojamasi tik į trumpiausią mūsų judėjimo kelionės laiką, atmetant juslinio laiko ir erdvės patyrimo svarbą. Todėl sprendimas kurti savo maršrutus virsta apsigyvenimu savojoje dabartyje. Mūsų pačių aplinka tampa pajėgi atsiskleisti kiekvienam skirtingai tam tikrais momentais, laisvai, be lūkesčių, be iš anksto nustatytos prasmės.
Anot fotografo, rinktis šiuos alternatyvius maršrutus verčia konkrečių vizualinių sąlygų, kurios gali keistis priklausomai nuo oro ir paros laiko, paieška. Netikėtai nušviečiamos tokios erdvės ir objektai, kurių mes įprastai nepaisome. Tą patį galima pasakyti ir apie šių vaizdų užfiksavime naudojamą tam tikrą kadravimo gestą. J. Mora kruopščiai komponuoja savo nuotraukas, dažnai veiksmo galines scenas stilizuodamas simetriškai, klasikiniu būdu harmoningai paskirstydamas elementus kadre bei siūlydamas plačius vaizdus, kurie leidžia daug kartų perskaityti fotografiją įvairiai, taip pat jis išryškina objektus naudodamas dramatiškas spalvas.“
Kompozitorius, menininkas Daniel Larraín
“In this series of photographs, filmmaker Joaquín Mora (b. Santiago de Chile, 1978) explores architectural interregnums and discarded spaces as bearers of memory, resonating with previous activity. Following his film works on architecture, such as the web series ”Habitar” (2017) or the documentary “Ciudad Barrio” (to be released), which describe ways of inhabiting architectural space as a multi-sensorial experience, Mora has turned to photography in order to capture enigmatic, interstitial spaces at seemingly interstitial moments, inviting to imagine what may have happened before, and what might happen next, but overall, to experience their current, suspended state.
From the point of view of cinema, photography can be understood as an act of suspension, where a single image is litied from the continuum of linear time; a frame of celluloid, so to speak. In the case of this series, this deferring quality of the photographic medium is matched and emphasized by the
portrayal of abandoned spaces, being tensioned further by a complete absence of human figures, which suggests a linear story wherein the people who once built and occupied these spaces and objects are now – at least momentarily – gone.
Simultaneously, the kind of spaces portrayed show the advancement of nature, as an unstoppable force in some climates, and certainly as one that is free to leave its mark in partial or total human absence.
Aside from such a condition of abandonment, which allows the depicted spaces to irradiate their own memory, the images present us with identifiable backsides of a city: alleys, parking lots, ware-houses, sheds. Such a choice of scenes denotes a singular way of moving through the city, by deviating from predetermined routes to discover and capture the kind of images that the city seems to be trying to hide. In an era of satellite navigation apps that condition our movements to a criterion of minimum travel time, dismissing the importance of a sensorial experience of time and space, the decision to create one’s own routes turns into an act of inhabiting one’s present, as our surroundings become capable of revealing themselves to each of us individually and at specific moments, free from objective, predetermined meaning.
From the photographer’s perspective, these alternative routes are led by the search of specific visual conditions subject to change depending on the weather and the time of the day, which shed new lights on the kind of spaces and objects we normally disregard. The same is to be said about the framing gesture implied in these images, as Mora has chosen to compose his pictures carefully, stylizing his back-alley scenes through an often symmetrical, classically harmonic distribution of elements within the frame, while offering wide shots that allow for multiple readings, and delineating objects through a dramatic use of color.“
Composer, artist Daniel Larraín
Plačiau apie menininką ir jo veiklas https://joaquinmora.com/about/
-
- Joaquin Mora
-
- Joaquin Mora
-
- Joaquin Mora
-
- Joaquin Mora
-
- Joaquin Mora
-
- Joaquin Mora
-
- Joaquin Mora
-
- Joaquin Mora
-
- Joaquin Mora
-
- Joaquin Mora
-
- Joaquin Mora
-
- Joaquin Mora
-
- Joaquin Mora
-
- Joaquin Mora
-
- Joaquin Mora
-
- Joaquin Mora
