A. Zabielavičius, kaip ir A. Paluckas, po studijų VDA “pradingo” .Statybos, inovacijos, konferencijos ir kitos veiklos pasiglemžė 13 veržlaus kūrėjo metų, bet padėjo suprasti, kad gyvenimas duotas tik vienas , o į klausimą “Kas yra kitoje pusėje to, ką matome?” taip ir liko neatsakyta. Antanas yra apibūdinamas kaip vienas paslaptingiausių šiuolaikinių lietuvių menininkų. Intensyviausiai kūrė 1995 – 2004 m. Plėtodamas vadinamojo konceptualizmo tradicijas, buvo tapęs vienu savo karto lyderių. 2004 m. Antanas pasitraukė iš aktyvaus parodinio gyvenimo, tačiau kūrybos neatsisakė. Tikrovė, gyvenimiškos situacijos dažnai padiktuodavo ir išgrynindavo kūrybines idėjas, kurios įgaudavo kalbinį – virtualų arba labiau apčiuopiamą materialų pavidalus. Menininko kūrybinę veiklą būtų galima vadinti procesu, kuriame kūrybiniai objektai atsiranda iš aplinkos ir situacijų, metaforiškai papildo ir pratęsia vienas kitą, tarsi komentuodami paties autoriaus gyvenimą.
Parodoje Antanas Zabielavičius pristato ankstyvuosius kūrybinius ieškojimus – asambliažus, sukurtus dar tuometinėje Jūratės Stauskaitės jaunimo dailės studijoje (dabar dailės mokykla) ir paskutiniųjų metų instaliatyvių objektų rinkinį.