Miegančių parodų laikas tęsiasi ir neparašysiu nieko naujo teigdama, kad tai ima kelti nenumaldomą dvasinį nerimą ir alkį gyvos kultūros, gyvų pasimatymų su muziejais, galerijomis, menininkais ir kūriniais. Net jei būtum vienintelis lankytojas salėje (o tai visai realu, priimtina ir įmanoma), galbūt tai padėtų šviesiau, turtingiau, o gal net ramiau išgyventi dar vieną, dvi ar tris dienas klaustrofobiškoje karantino realybėje. Neįprastos gyvenimo aplinkybės kuria neįprastas parodų lankymo bei apžiūros sąlygas. Stebime meną pro galerijų vitrinų stiklus, ant lauko reklamų stendų, pravažiuojančių troleibusų ir naudojamės dar daug kitų išradingų būdų. Būtent taip, vedama smalsumo pamatyti buvusių savo “studijokų” darbus, aplankiau Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galeriją, kurioje šiuo metu uždaryta miega Antano Zabielavičiaus ir Algimanto Palucko paroda “Retrospektyvi esatis”, kuruota Jūratės Stauskaitės. Paroda priklauso ciklui “Šiandien AŠ”, skirtam paminėti Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokyklos 30-mečiui, pristatant buvusių studentų, dabar jau žinomų, profesionalių menininkų darbus.
Apžiūrint darbus užplūdo prisiminimai, juk pati buvau šios mokyklos studentė – atpažinau Antano ir Algimanto dar studijoje sukurtus kūrinius ir tekstus. Idėja apjungti pirmose mokyklos klasėse kurtus ir dabar jau subrendusių kaip menininkų ir asmenybių kūrėjų darbus pasirodė labai vykusi, atskleidžianti, vienu atveju – itin nuoseklų, kitu atveju – įvairiapusiškesnį kūrybinės veiklos kelią. Pradėję mokytis Jūratės Stauskaitės įkurtoje mokykloje (mokykla įkurta 1991 m.), pačioje Nepriklausomybės pradžioje, mes visi buvome įkvėpti aktyviai kintančios ir laisvėjančios tuometinio Lietuvos meno pasaulio atmosferos, naujai besiburiančių menininkų grupuočių veiklos ir užsidegimo, naujo tipo parodų, džiazo, konceptualizmo idėjų, instaliacijų, performansų, žemės meno pavyzdžių – tai padarė įtaką daugeliui mokyklos studentų, kurie šiuo metu yra aktyviai kuriantys menininkai. Kaip ir tos mokyklos dėstymo metodas. Kai kurie ten buvom atėję iš Konarskio (dabar Vienožinskio) dailės mokyklos, tad kai kam lengviau, kai kam sunkiau sekėsi priimti visiškai naujas meno pažinimo ir kūrybos taisykles, tačiau laisvo, atviro, nebijančio rizikuoti menininko, pageidautina nepriklausomo nuo niekieno valios, idėja visiems buvo labai svarbi.
Antano Zabielavičiaus darbuose šios įtakos jaučiamos itin stipriai. Pirmieji jo mokykloje daryti asambliažai, kurie eksponuojami parodoje, kalba ne tik apie Antano darbams būdingą gamtiškumą: ypatingą išrankumą materijai, natūralių, gamtinių medžiagų naudojimą, iš jų savo rankomis instaliacijoms ar akcijoms tveriamus daiktus, bet ir apie tos gamtos prasminį ryšį su giluminėmis žmogaus egzistencijos šiame pasaulyje prasmėmis. Kiekviena kūrinių smulkmena, kiekviena detalė yra be galo gerai apgalvota, subtili, atspindi tam tikrą menininko pasaulėžiūros tašką, jį supančios realybės įžvalgą ir vidinę diskusiją, analizuoja gilias ir dažnai nepatogias visuomeninio gyvenimo, politikos, individo ir visuomenės, santykių su savimi temas. Tačiau kartu, konkrečiai kalbant apie asambliažus, tai galėtų būti ir menininko artimoje aplinkoje rasti objektai ar jų dalių išpjovos, tiesiog ištrauktos iš jų natūralios visumos ir įmontuotos į rėmus, su šiandienos aktualijomis susišaukiančios per antropoceno eros analizes. Gamtos kaip nykstančios aplinkos eksponavimas, išsaugojimas ateičiai, žmogaus veiklos padariniai ekosistemai, mąstymas apie vertybinį žmogaus santykio su gamta ir aplinka pokytį – filosofiškai Antano kūryboje apmąstomos temos.
Pirmuosiuose menininko darbuose dar jaučiamas tarsi iš šono, tuometinės meno aplinkos primestas dekoratyvumas, kuris visiškai pranyksta dabarties laiku sukurtose instaliacijose. Čia lieka tik gryna, aštri idėja ir minimalistinis jos išpildymas. Vėlgi naudojant savo rankų darbą ir gamtines bei artimos aplinkos medžiagas. Medžiagos svarbumas galbūt ateina iš ilgų metų, praleistų statybose, kuriose teko liesti, čiupinėti smėlį, žvyrą, betoną, akmenis, geležį, ir kurie Antanui nebuvo tiesiog statybinės medžiagos, bet materija, kuri jam suteikdavo jutiminės, juslinės patirties – kvapais, tekstūra ir kitais dalykais. Turbūt ilgiausiai laiko praleidau prie Antano sukonstruotos medinės lovos, pripildydos džiovintos duonos riekių. Pats menininkas, pasakodamas apie šią instaliaciją, kalba apie karantino realybę ir žmogaus vidines būsenas suspaustoje tiek fizinėje, tiek dvasinėje erdvėje. Tai atspindi du aukšti lovos galai, tarp kurių tarsi užblokuoti, uždaryti iš abiejų pusių, užspausti, kaip išdžiūvusios, sunykusios, netekusios gyvybės arba kaip tik išgrynintos sąmoningoje atskirtyje mintys viena ant kitos gula džiovintos duonos riekelės. Vėlgi – sudžiovintos pačio Antano. Kartu tai ir aiški asociacija su maisto kaupimu karantino metu. Menininkas daug ir įdomiai gali pasakoti apie medžiagą, kurią jis pasirenka idėjai atskleisti, jos prasmę ir suvokimą kaip galimybę tapti kažkuo, pvz., mintimi žiūrovo galvoje. Pats instaliacijos gimimo prosesas, kupinas begalinių vidinių patirčių ir atradimų, jam dažnai atrodo netgi svarbesnis ir prasmingesnis už galutinį rezultatą.
Antano darbuose viskas daug sudėtingiau nei atrodo iš pirmo žvilgsnio, kuomet užburia atlikimo forma. Taip nutinka ir su kita jo instaliacija, kurioje jo rankomis pagaminta tribūna su įjungtu mikrofonu tiesiog veržte veržiasi į didelę krūvą grūdų. Kiekvienas čia atėjęs lankytojas, jei tik galėtų, turėtų progą pasisakyti ir būti išgirstas. Minią atstojantys ir vis nubyrantys, ir vis atgal sušluojami grūdai man vieną akimirką, bent formaliai, priminė Ai Weiwei saulėgražų sėklas “Tate Modern” galerijoje Anglijoje (2010 m.). Ten kalbama apie Kinijos istorijos ir Vakarų kultūros modernizacijos ryšį, paveikusį daugelį Kinijos gyventojų asmeniškai, o galerijoje Antano instaliacija susišaukia su jo paties ir Lauryno Šeškaus bei Evaldo Dirgėlos, tada pasivadinusiais “Meno darbuotojų grupė”, 1995 m. akcija Stanislovo Maniuškos skvere Vilniuje, kuri iš dalies irgi kalba apie panašius dalykus, tiktai tuometinio lietuviško meno lauko kontekste. Ką tik įkvėpta laisvė ir užplūdusios galimybės bei žinios iš Vakarų svaigino ir palietė praktiškai kievieną kuriantį, bet ką su tuo daryti daug kas dar įsivaizdavo chaotiškai, valdydami, bet daug ką palikdami ir bandymų atsitiktinumui. Labiausiai norėta išlikti tikriems, savo kūryba atspindėti tą esamą laiką “čia ir dabar”. Akcijos metu skveras buvo išklotas juodu polietilenu, ant šono paguldytas televizorius tiesiogiai rodė serialą “Pelenė”, poetas Benas Januševičius skaitė savo avangardines eiles. Visą veiksmą, kurį stebėjo grupė žmonių, nutraukė sunkvežimis, atvažiavęs prie Moniuškos paminklo ir išvertęs kalną iš mėsos kombinato atvežtų šviežių dvokiančių gyvūlių kaulų. Tuomet žmonės savo reakcijai išreikšti pasirinko spektaklio pabaigos variantą ir suglumimą tiesiog išplojo, o kaip pasakoja Antanas – po tos akcijos visi jos dalyviai – kūrėjai jautėsi labai prastai, tarsi kiekvienas būtų fiziškai paveiktas tos ypatingos miesto vietos, kurioje akcija vyko – Moniuškos, jo muzikos, poezijos, bažnyčios, istorijos artumo.
Nors pradėjau pasakoti savo įspūdžius nuo tolimiausių galerijos erdvių, tačiau pirmiausia įėjusius žiūrovus pasitiktų Algimanto Palucko tapyba ir tekstai, analizuojantys kitų menininkų kūrybą ar reflektuojantys ją. Čia taip pat eksponuojami jo ese ir mokyklos archyvuose rasta poezija. Pirmieji Algimanto tapybos darbai, dar iš mokyklos laikų, kupini ekspresijos, ryškių potėpių bei spalvų, abstraktyvūs, naivoki, bet būtent tuo ir įtikinantys. Keliaujant toliau gali suprasti, kad menininkas puikiai išmano šiandienos meno, tapybos stilistines ir tematines aktualijas, tačiau neseka jomis aklai, o apjungia tai su lietuviškos dailės istorijos citatomis, vartotojiškos lietuviškosios ir Vakarų kultūros eskaluojamais vaizdais, suteikdamas tam savotiško primityvumo ir net ironijos.
Algimantas Paluckas, pabaigęs VDA tapybos studijas, išvyko į Airiją, kur dirbdamas įvairius darbus praleido 10 metų. Kaip pats sako: „Visokių papildomų menų, kaip tarkim elektroninės muzikos, darymas man padėjo išsilaikyti kūrybiniame paviršiuje. Neskendau, tačiau ir niekur neišplaukiau…“ . Tam tikras nykumo, tuštumos, net abejingumo, beprasmiškumo jausmas sklinda iš vėlesnių jo kūrybos darbų. Menininko kūriniai parodoje nesudaro nuoseklios, vieningos visumos, jie tarsi atspindi būtinybę kurti kaip individualios terapijos ar savotiško pasipriešinimo primetamai kasdienybei formą, taikomą pačiomis skirtingiausiomis gyvenimo aplinkybėmis.
Esu užsirašiusi Algimanto citatą: “Niekad neskubėkite tapyti, nes tai labai abejotinos prasmės užsiėmimas. Verčiau išmokite žiūrėti. Ir tik po to (galbūt) tapykite, pieškite, interpretuokite”. Sakyčiau, kad jo paties stebėjimai paveiksluose virsta individualios pasaulėjautos, vidinių jo paties pasaulių vaizdiniais, paženklintais autentiškumo, vientisumo, tapatumo, tikrų vertybių ilgesio.
Nors ir mieganti ši paroda pabudina labai daug minčių ir kelia aktualius klausimus apie menininko laisvės suvokimą, jo tapatybės paieškas, jo veiklos, kūrybos funkciją, apie jo santykį su kultūros problematika šiandienos kontekste. Galvojant apie šiuos du menininkus, prisimenu vieną pačios Jūratės pasakytą mintį: “Laisvas žmogus negali turėti jokių šansų būti malonus, dėl to, kad jis iš viso atmeta prisitaikymo ir pataikavimo galimybę ir dažnai, jei tik pavyksta, atmeta ir tai, kas jam duoda prigimtyje.” Manau kad tai puikiai apibūdina tiek Algimanto, tiek Antano kūrybinį kelią, atsispindintį parodoje darbuose. Juos galima apžiūrėti pro Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerijos langus arba parašyti žinutę galerijos Facebook paskyroje.
Plačiau apie parodą „RETROSPEKTYVI ESATIS“.
Virtuali ekskursija, parodos užkulisiai, pokalbiai su meninikais, edukacijos.
