kvadratinis

09 20 – 10 20 Loretos Zdanavičienės tapybos paroda „SIUVINĖTOS ISTORIJOS“

„Ji jautriai tapo ir mėgsta stebinti“ – taip dažniausiai atsiliepiame apie dailininkės ir dailės pedagogės Loretos Zdanavičienės parodas. Šįkart Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerijoje matome netikėtą autorės tapybos ant senų siuvinių kolekciją.

 Viskas prasidėjo dar 2002-aisiais, kuomet Šv. Jono gatvės galerijoje Loreta surengė parodą „Laiškai į praeitį“, kur eksponavo pirmuosius savo paveikslus ant siuvinėtų drobių. Apskritai visoje šios dailininkės kūryboje justi pagarba istoriniam reliktui – ar tai būtų eksponuojamas perkurtas tikras daiktas, ar tapomi seni rakandai. Kita vertus, jai visada rūpi atpažįstama daiktiška forma, ypač jei įsižiūrime į be galo tikroviškai nupieštas smulkiausias natiurmortų detales.

 Augalai, gėlės ir raštuoti audiniai yra turbūt labiausi mėgstami Loretos kūrybos motyvai. Tad nenuostabu, kad rengdama parodą „Siuvinėtos istorijos“ ji renkasi tapyti ant gėlėmis ir geometriniais raštais siuvinėtų rankdarbių, kuriuos randa, gauna dovanų. Kiekvienas išsiuvinėtas audeklas – užtiesalas, staltiesė, servetėlė, pagalvės užvalkalas – yra dailiai, kruopščiai, su didžiule atida ir pagarba aptapomas, išsaugant bei išryškinant senosios tekstilės grožį. Neretai formuojant paveikslo pagrindą autentiškos medžiagų atraižėlės yra durstomos, taip sustiprinant paveldo svarbos įspūdį.

 Labai reikšmingas šios parodos prasminis akcentas – tikros siuvinėtų „drobelių“ istorijos. Loreta kruopščiai tuos pasakojimus laiko savo atmintyje, o kai kuriuos jau yra užrašiusi. Tapydama ant senųjų rankų darbu puoštų audinių, dailininkė tarsi išsaugo to daikto istoriją, pratęsdama jo gyvavimą savo paveiksluose. Autentiškas siuvinėtas raštas ar jo fragmentas padiktuoja Loretos paveikslo kompozicijos struktūrą, net koloritą. Vienur dailininkė subtiliai derina siuvinio ornamentiką sukurdama vientisą ryškiaspalvį arba monochrominį „kilimą“, kitur pasitelkia siuvinėto rašto kontrastingą ritmiką savitai pratęsdama pirminį linijų ir formų derinį.

 Manau, Loretos Zdanavičienės parodoje „Siuvinėtos istorijos“ būtinai prisiminsime net tik moterų kūrybos ištakas, merginų kraičio tradicijas, bet ir mūsų sutartines, kurias būsimos jaunamartės dainuodavo siuvinėdamos. Man tai lyg išskirtinė ekspozicijos metafora – juk Loreta savuoju „tapybos balsu“ meistriškai atkartoja autentiškus siuvinėtus raštus.

 

Dailėtyrininkė Rita Mikučionytė

Parodą dalinai finansuoja Lietuvos kultūros taryba