Kūrybiški skaitymai: Kazys Bradūnas (priedas nr. 1)

Priedas Nr. 1

 

Iš Ritos Tūtlytės straipsnio “ In memoriam. Kazys Bradūnas 1917.II.11-2009.II.9), Lietuvos

rašytojų sąjungos metraščio “Metai”, 2009 m. Nr. 3 (kovas)

 

                      Kazys Bradūnas – vienas žymiausių antrosios XX a. pusės lietuvių poetų, priklausęs garsiajai karo meto studentų ateitininkų „šatrijiečių“ kartai, karo išblokštai iš Lietuvos, prarastai partizaninėse kovose, nutildytai Sibire. K. Bradūnas iškyla kaip šios kartos likimų liudytojas, ištikimybę jai saugojęs visą gyvenimą. Atmintyje man išlikęs skaitytas poeto prisipažinimas apie tai, kaip jis Atgimimo pradžioje įvažiuodamas į Lietuvą pirmiausia sustojo prie savo bičiulių Vytauto Mačernio, Mamerto Indriliūno gimtųjų ar žūties vietų, lenkdamasis jiems ir savo jaunystei. Emigracijos laiku reiškęs ilgesį ir prieraišumą savo žemei, žadėjęs grįžti į ją, kai tik galės, pažadą įvykdė – 1995 m. sugrįžo gyventi į Lietuvą. Šis poeto šeimos gestas daugelio, net ir toli nuo kultūros esančiųjų, eilinių žmonių priimtas su nuostaba ir pagarba. Gal mus labiausiai veikia graži ir šviesi K. Bradūno laikysena, apšviečianti jo poeziją, įduodanti jos skaitymo raktą.

 

1944 m. pasitraukęs iš Lietuvos, K. Bradūnas 1949 m. iš Vokietijos persikėlė į JAV. Kabintis į gyvenimą pradėjo nuo duobkasio darbo. Visa esybe buvo kultūros žmogus: sudarė antologijas „Žemė“ (1951),„Lietuvių poezija išeivijoje“, 1945–1971 (1971) redagavo laikraščius „Literatūros lankai“ (1951–1959), kultūrinį „Draugo“ priedą, žurnalą „Aidai“, parengė V. Mačernio „Poeziją“ (1961), kartu su Rimvydu Šilbajoriu parengė ir redagavo išeivių literatūros istoriją „Lietuvių egzodo literatūra“ (1992, Čikaga). Kuklus ir nepastebimas, jis kantriai ir kruopščiai dirbo taip reikalingus emigracijai kultūros darbus, nedaug apie save kalbėjo. Nerasime jo nei daugiažodžių pasisakymų spaudoje, nei viešų kalbų. Sutekėjusi į tylias formas, išorinė neefektinga poeto kasdienybė turėjo labai svarbų įsipareigojimo matmenį, pagarbų santykį su gyvenimu. Alfonsas Nyka-Niliūnas dienoraščiuose rašo, kad K. Bradūnas jam primena mažą vabalą. Šią pastabą galėtume perkelti ir į metaforos sritį – kukliu buvimu, kantriu kultūros darbu K. Bradūnas išties primena darbščiąją skruzdėlę, taikiąją boružę, Dievo vabalėlį. Rašytojas per penkiasdešimt kūrybinio darbo metų išleido apie dvidešimt poezijos knygų. Pirmuose rinkiniuose „Vilniaus varpai“, „Pėdos arimuos“ tęsė klasikos (Maironio), neoromantikų, o labiausiai Bernardo Brazdžionio poetinę tradiciją, vėliau ją nuosekliai susiejo su žemininkų idėjomis. Kūrybos branduolį sudaro rinkiniai „Morenų ugnys“, „Devynios baladės“, „Sidabrinės kamanos“, kuriuose rutuliojamoms temos (pokario dramos, tautos ir valstybės likimas) poetas atranda estetinį ir etinį tautosakos interpretavimo kelią. Vėlesnioji poezija rašoma vis naujais aspektais plečiant pagrindines idėjas. 1944 m. poetas tapo Lietuvos rašytojų sąjungos nariu, 1992 m. – apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija, 1994 m. – didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžium. 2002-ųjų „Poezijos pavasario“ laureatas. Būdamas ištikimiausias žemei žemininkas, K. Bradūnas priešinosi nukirstų šaknų jausmui. Žemė jam –visų pirma gimtoji parapija.

 

Kieti tėvų parapijos kapai

Manęs po visą žemę ieško,

Mano gimtadienį pasižymėję

Į baltą kūdikystės knygą

 

Ilgą poezijos kelią vienija rami sutaptis su savo žeme. Žemė jam – genties žemė, piliakalnis – vaizduotės centras, reiškiantis ir genties vietą, ir valstybės gynimo pareigą, ir dabarties žmogaus, stovinčio ant piliakalnio, fizinę bei dvasinę savijautą: stoviu ant piliakalnio, akimis aprėpiu genties teritoriją, po kojomis jaučiu gulint savo protėvius. K. Bradūno poezija grindžiama savita poetine archeologija. Poetas sukuria vertikalę, „veikiančią“ iš apačios į viršų: iš žemės kyla grūdas, K. Donelaičio žodis, prisikelia miegantieji piliakalniuose ir dalyvauja tautos gyvenime. K. Bradūnas teigia amžiną istorijos ir gamtos ratą: iš nebūties – į būtį, iš būties – į nebūtį, iš nebūties – į būtį; sukuria tautos sėslumo, didumo ir nemarumo mitą.                       Poetas taikliai nusakė pagrindinę savo kūrybos idėją – ieškoti Lietuvių tautos atsparumo, kurį matė kaip žemdirbiškumą, valstybingumą, kūrybingumą. Jo žmogus – ir egzistencinis, ir istorinis, ir žemdirbys – žemdirbių mito dalyvis. Žemdirbio žemė kartu yra ir jo valstybė. Nuo pirmojo rinkinio „Vilniaus varpai“, išėjusio dar nacių okupacijos metais (keletu egzempliorių, apeinant karo cenzūrą), K. Bradūnas perėmė Maironio, B. Sruogos literatūrinę tradiciją – poetizuoti valstybingumą, Vilnių matyti kaip valstybės ženklą („Antai, pažvelk, ten Vilniaus rūmai“); šią idėją užpildė autentišku jaunystės įspūdžiu karalių mieste, kai sekmadieniais sugausdavo keliasdešimties bažnyčių varpai. Toks K. Bradūno atrastas ir neprarastas Vilnius. K. Bradūnas kalba apie žmogaus, grūdo sąsajas su kosminiu visatos judesiu, derina mikro- ir makrokosmo pajautas. K. Bradūno poezijos žmogus pats yra grūdas, visumą jaučiantis ir jai įsipareigojantis. Iš čia kyla savita harmoninga pasaulėjauta, paslapties pripažinimas ir pagarba gyvenimui. Šis XX a. pabaigoje retas vienovės su visata jausmas susieja poetą su mūsų kultūros klasika – M. K. Čiurlioniu, V. Mykolaičiu-Putinu.  Poetas mato Lietuvą iš toli, iš aukštai, iš istorijos perspektyvos, rašo ne apie kasdienybę, o apie esmingiausius dalykus: valstybingumo steigtį, kovas už laisvę, kultūros kūrimą, žemdirbio ritualus. Modernizmo ir sovietinės ideologijos nuvarginta sąmonė keistai sutrinka prieš K. Bradūno poezijos žodį, kuris gimsta iš pasitikėjimo pasaulio sandara, gyvenimo prasme, šventumu. Reikia, kad kas nors apie tai kalbėtų, primintų, ritualizuotų mūsų chaotišką kasdieną. Yra didieji matmenys, kurie turi laikyti žmogų. Svarbu ne tik ardyti, „modernizuoti“, bet ir tausoti esamas meno formas, saugoti pasaulėjautos pagrindus. K. Bradūno pasaulėjauta iš „čia“: iš mūsų istorinės ir egzistencinės patirties, tikėjimų, ritualų, geografinės ir kultūrinės savijautos. Ji intuityviai atpažįstama. Jo kūryba nuolat primena, kad priklausom krikščioniškajai Europos kultūrai, o greta jos esam genuose išlaikę ir ikikrikščioniškosios kultūros pėdsakų.

 

Iš Kazio Bradūno poezijos sklinda absoliutus pasitikėjimas pasauliu, ramybė ir giedra. Anot Sigito Gedos, jo poezija sukelia tokį jausmą, tarsi būtų sekmadienis. Tai – būties šventumo jausmas, kuris lygiai aplanko ir pasilenkusį prie grūdo, ir klausantį Vilniaus varpų…

 

ANTOLOGIJA „ŽEMĖ“. Kazys Bradūnas. Eilėraščiai

KŪDIKIO SAPNAS

 

Mano gyvenimo pirmuose žingsniuose
Užmigęs, nubudau žieduos.
Ir sapnas kūdikio nuskrido,
Palikęs pabučiavimus veiduos.
Ir pamiršau, ką sielai jis kalbėjo,
Ir atsiminti niekaip negaliu –
Tiktai į dangų, į žvaigždes pasižiūrėjęs,
Imu ilgėtis jų.
Tada tikiu, kad paskutinę mano valandą
Kūdikio sapnas vėl pasivaidens…
Tik bus jau po pavasario, po vasaros,
Jau bus ir po vėlybojo rudens.

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.

BALANDŽIAI

 

Ten balandžiai tavęs nebijojo,
Tūpė ramūs tyliai ant peties.
O aš tik dabar sužinojau
Šitą paslaptį tavo širdies.
Sužinojau, ko jie nusigando
Ir išnyko mėlynėj dangaus –
Tu turėjai sielą balandžio,
O aš – tik žmogaus.

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.

VILNIAUS VARPAI

 

B a r o k o
Vainikai nuo lubų lig žemės,
Linksmi, laimingi kankiniai
Dangop akis ir širdį kelia,
Lapoja vešlūs apyniai.
Ir slepia nuogą angeliuką,
O faunas groja švilpyne,
Ir visą dangų suka suka
Smagi išdykėlių minia.
Pakyla muzika ir juokas,
Pakyla nuogas angeliukas
Ir gaudo skambančius aidus.
O į tą visa, ką sukūrė,
Šypsodamas Dievulis žiūri,
Senelis geras, atlaidus.
A m ž i n y b ė n
Kai pritems man akių spinduliai,
Kai tu būsi senelė žila,
Kai į mudviejų sielą tyla,
Kaip į jūrą naktis, nusileis,
Su saulėtekiu jau nepabus
Laiko upės užmigus banga, –
Prieš akis pasikels uždanga,
Ir matysim toli anapus
Per šventąsias šio miesto bones
Ir per maldą Globėjos Marijos…
Čia pabaigę visas klajones,
Visos žaizdos, pajusim, užgijo…
Prie Jos Vartų palauksi manęs –
Ir tebus amžinybė abiejų.
R a s u o s
Vėl suskambo koplytėlės varpas,
Vėl pavargęs pailsėt ateis.
Liko nebaigtas galbūt kasdienis darbas,
O gal degantis kūrybos spinduliais…
Čia tu būsi amžinas kaimynas
Patriarchų, laisvės pranašų –
Tas platus, vardais didingas kapinynas
Nepamirš pakviesti ir mažų.
Ir nežinomo kareivio dulkės,
Ir bajoriškos didybės pelenai,
Kurių niekada tenai nepažinai,
Čia tau prakalba lyg broliui: gulkis…
Ir atsiguli – taip lengva, taip ramu –
Vien klausais, kaip tolsta žingsniai mylimų.

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.

PRIE ALSUOJANČIOS ŽEMĖS

 

Š a l t i n i s
Jau gęsta paryčio nublankus mėnesiena,
Šviesėjančiam danguj jau skamba vyturiai,
Kai aš nusirengiu ties tyru šaltiniu,
Į srovę blizgančią einu –
Tegu pavirsta raumenys į plieną.
Tegu vanduo šaltais purslais nutyška
Galingom rankom ir karšta kakta,
Tegu į mano kraują teka ryžtas –
Šventoji darbo diena, būk sveika!
P i r m o j i  v a g a
Giliai paleidau žemėn sunkų plūgą,
Migla į slėnio gilumą nuslūgo,
Mane kalnely saulė tuoj aplies.
Ir šildys akmenį, ir šildys juodą grumstą,
Ir mano sielą, kasdienybės drumstą,
Pakels kaip tyrą rasą nuo žolės.
Pakels į darbo sapną šviesų, lengvą,
Kur valandos greitais balandžiais skrenda,
Kur kraujas rytmečio vėsoj užkais.
Giliai paleidau žemėn sunkų plūgą,
Migla į slėnio gilumą nuslūgo,
O saulė teka tolimais miškais.
P ė d o s  a r i m u o s
Aš, pravertęs dobilienos plutą,
Tūkstančius pėdų po ja randu –
Kiekvienoj vagoj senolių būta,
Neišplovė jų nei laikas, nei vanduo.
Ir tėvai, jom eidami, neklydo,
Nepaklydo tarpe džiaugsmo ir kančių.
O dabar ir aš savąsias pėdas –
Ainių kelrodį velėna užverčiu.
P r a k a i t o  l a š a s
Jau pirmasai prakaito lašas
Nubėgo man veidu ramiu.
Toks didelis laukas, lašelis toks mažas,
O skęsta lig žemės gelmių.
Su jom susijungiau. Svaigina man kraują
Šventoji gelmių paslaptis –
Tas prakaito lašas, ta juodžemio sauja,
Ar lauko, ar mano dalis?..
K a i t r a
Nei pavėsio, nei vandens… laukų platybė,
Ir vidudienio alpinanti ugnis.
Kyla dūmai iš aptingusių sodybų,
Ir nutyla paskutinis vyturys.
Ko nutilote? Ko klausote? Kam smilksta
Žemė, tartum aukuras gražus? –
Aš, kaip tavo kunigas, jin pilstau
Savo prakaito liepsnojančius lašus.
A p y p i e t ė
Tik valandėlę atsikvėpsiu
Ūksmingam sodo nuošaly –
Užklok mane gaiviu pavėsiu,
Sena, plačioji obelie.
Ir tu šakom, tarytum rankom
Senelių, apglėbei mane,
Ir man jų žodžiai paukščiais renkas
Tavųjų lapų ošime.
Ir vedasi sapnų pasaulin
Į kūdikio dienų šalis,
Kol vėl į veidą krinta saulė –
Ugningasai darbų šauklys.
S o d y b o s
Ant kalno užėjęs regiu –
Tamsus debesys danguj kybo.
Banguojančioj jūroj rugių,
Kaip laiveliai, sodybos.
Greit užgrius ten audros sūkuriai,
O matau jas taip tvirtas, ramias –
Kiekvienos išmesti inkarai
Į pat žemės gelmes.
D a r b o  b a n g o s e
Noragai nardo vagose,
Ir vyzdžiai plečiasi akių –
Galingo darbo bangose
Galingu milžinu plaukiu.
Man rodosi, kad žemę visą,
Tvirtai paėmęs ant pečių,
Į kalną tolimą, į šviesų
Kaip naštą šventąją nešu.
Noragai nardo vagose,
Ir vyzdžiai plečiasi akių –
Galingo darbo bangose
Aš paslaptį žmogaus regiu.
P r i e  p a b a i g o s
Lyg bangos ežerėly plaukia
Vaga vis prie vagos, vis prie vagos.
O kaulai, raumenys ir kraujas šaukia:
Prie pabaigos, prie pabaigos!
Dar vieną, antrą… Paskutinė
Jau netoli… Jau tuoj gana.
Ir plūgą užgula krūtinė,
Ir spaudžia delną rankena.
Lyg bangos ežerėly plaukia
Vaga vis prie vagos, vis prie vagos.
O kaulai, raumenys ir kraujas šaukia:
Prie pabaigos, prie pabaigos!

P o i l s i s
Jau vakaras. Padange upė kraujo
Nutvino ligi ryto pakraščių,
Kur plukdo nebematomoji sauja
Pulkus liepsnojančių žvaigždžių.
Guliu žolėj pabaigęs arti lauką…
Apsunkę sąnariai ir siela taip tingi.
Pajudinu tik akmeninę ranką
Ir tik žiūriu, kaip kraujo upė senka.
Kaip ten užplūsta ją naktis.
O po manim kažkur giliai giliai
Siūbuoja dirvos vėl naujų jėgų tvane,
Ir laužia užtvankas pakilę tvenkiniai,
Ir plaukia plaukia greitai į mane.
Jaučiu, kaip žemė vėl mane atranda,
Užliedama gaivinančia banga –
Lengvėja sąnariai, dvasia pabunda,
Į dangų keliasi ranka.
P r i e  a l s u o j a n č i o s  ž e m ė s
Vidurnakti žemės alsavimą,
Kaip šalto šaltinio dvelkimą,
Aš karšta kakta pajutau.
Užmigti daugiau nebegalima –
Rugių mėnesienoj plaukimą
Pro atdarą langą matau.
Kažin kur tik tolimas balsas…
Kažin kur tik miško ošimas…
Kažin kur pakvipo lanka…
Ir siela virpėdama klausos –
Kažin kas ją plazdančią ima –
Geroji Ranka.

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.

IDILĖS

 

G a n a
Tik atlaidai, tik mažo kaimo šventės,
Tik mirusio kaimyno pakasynos.
Laukai sujudinti, dirvonai išpurenti,
Ir protėvių statyto namo sienos.
Praeina naktys. Rytas aušta…
Ar viso šito mudviem negana?..
Ant raustančiųjų debesėlių plausto
Atplaukia vėl miela, kukli diena.
S e n k a p i u o s
Jau pamiršta, kas nuo kada čia guli,
Tik žemė dar šventa, neariama,
Tik pora medžių, šimtmečių sausuolių,
Nejudina nei kirvis, nei ranka.
Tik kažin ko nuo kryžiaus seno, aukšto
Nueiti greitai niekaip negali –
Aplinkui vieškeliai, aplinkui žmonės vaikšto,
O tu kalnely stovi ir tyli.
V a s a r o s  p o i l s i s
Miegojau ramiai, be sapnų,
Rugiai vien šlamėjo šalia,
Nuplauti šiltų vandenų
Dirvonai kvepėjo žole.
Tik brinko sėkla želmenų,
Į sielą šaknis leisdama…
Liūliavo palaimos tvanu
Užmerktom akim žaluma.
S e k m a d i e n i s
Dalgiai sukabinti kiemo gluosny,
Guli plūgai patvorio žolėj,
Ir vilnijančių rugių bangose
Miega pasinėrusi griežlė.
Begaliniame laukų tylėjime,
Rodos, klausosi visi namų kampai,
Kaip toli šventajam Pakylėjimui
Skambina varpai.
P a n a s
Į vešlią žolę krinta obuoliai.
Ūksmingame sode giliai
Švilpynę pučia Panas.
Tu praskleidi tyliai šakas…
Kažkas pasprunka pro rankas,
Padvelkęs vėsuma į veidą.
Ir nieko jau neberandi,
Tiktai rugių laukuos girdi
Nutolstantį skudučio aidą…
V a s a r v i d i s
Karštas vėjas nokina laukus,
Girios uogas ir sodų vyšnias.
Per pušynų viršūnes papūs
Į saulelės kasas auksines…
Varpų jūras pasupęs, nutils
Po sunkios, ilgo darbo dienos,
Ir žvaigždynų lietus pasipils
Ant žmogaus ilgesingos dainos.
I š  k e l i o n ė s
Slėnio paupiu sulinkę gluosniai
Neša naštą vakaro miglos.
Aš grįžtu laimingas iš ilgos,
Iš ilgos ir tolimos kelionės.
Jau sodybose sumigę žmonės,
Vienos žvaigždės šlama virš galvos.
Lydimas gerų senelių gluosnių
Vėl einu per gimtąjį kaimelį.
V a k a r a s
Saulelė piliakalnin gula,
Dega pasakų krašto langai.
Miegoki, žeme motule, –
Perdien pavargai.
Jau sotūs lizdeliai tankynėj,
Jau pilna medaus aviliuos.
Keleiviai suradę nakvynę,
Jau dulkės nugulę keliuos.
Apylinkėn sutemos plūsta,
O mum nei klaiku, nei baugu –
Žemelė tik sapnui prisnūsta
Laimingos motulės miegu.
V a k a r o  m a l d o j
Kai vakaro maldoj prašau kasdienės duonos.
Užlieja sielą man javų laukai.
Rodos, einu einu alsuojančiais dirvonais,
Po kojų sklaidosi pavasario rūkai.
Atleiski, Viešpatie, kad šitą pilką taką,
Kad žemę taip svaiginančiai myliu,
Ir kad širdis Tau šitiek tepasakius,
Pavirto vėl arimų grumsteliu.

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.

ŪKININKAI

 

Lėta ir sunki mūsų eisena
Molėtų kalvų keterom.
O žemė ir baudžia, ir teisina,
Ir užpila smiltim tyrom.
Pavargom, sušilome baisiai,
O ilsimės taip nenorom –
Lėta ir sunki mūsų eisena
Molėtų kalvų keterom.

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.
DUONA

 

Kai tu atneši duoną ant stalo
Ir kai aš po maldos ją riekiu,
Matau mano lygumas bąlant,
Bėga saulė varpom rugių.
Žemė! – šventai ir džiaugsmingai.
Lyg paklydęs jūreivis, tariu.
Ir laivu valandų stebuklingų
Artėjam prie jos švyturių…

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.

MAŽOSIOS BALADĖS

 

Ū k i n i n k o  m i r t i s
Visą naktį jis blaškės, nerimo…
Kambarys pilnas liūdno laukimo,
Neužmiega žmona ir vaikai.
– Tuoj pasveiksi, brangusis tėveli,
Pamatysi, kaip saulėje kelias
Po lietaus atsigavę laukai.
*
Ne, daugiau jau nearsiu, niekada neakėsiu
Ir grūdų nežarstysiu svirne…
Ak, jaučiu – tu gyva, tavo rankos jau tiesias.
Žeme, žeme, paimki mane.

Mano mintys, svajonės, mano kūnas ir kraujas –
Mano lauko velėna puri.
Po kančios begalinės, po nakties, jau dienojant,
Apie ją pagiedok, vytury…
*
Pro langą praskrido kregždutė,
Vasarojai ima siūbuoti,
Pavasario saulė tekės…
Girgžda gūdžiai veriamos durys.
Paskutinė žvaigždelė žiūri
Į negyvas akis.
P o m i r t i n ė  k a u k ė
Į juodas, aprūkusias lubas
Ko žiūri, kaimyne, ką matai?
Vakaro atošvaistas drebąs –
Tai ne liūties palšas debesys,
Kylantis rugpjūtyje lėtai.
Kai arimai raukšlės kaktoje –
Ką mąstai, kaimyne, ko tyli?
Pypkėje užgeso žarija,
Ima gaust parapijų varpai
Kažin kur, labai toli toli…
P a k a s y n o s
Pakasynose giedojo seniai,
Dar vardu velionį šaukdami.
O laukuose rūkstančiais pusnynais
Vėjai, žirgus plakdami, dejavo,
Jo kelionės važio nepralenkdami.
Tik vėžes nerandamai užpustė,
Šiltas paryčio atodrėkis nuplovė.
Ir giedoriai, nesudėję bluosto,
Kaip varnai pas drėgną duobę stovi.

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.
MILŽINKAPIS

 

Aš mažas žemės kauburėlis
Platybėj nokstančių laukų.
Prabėga debesio šešėlis,
Keleivis praslenka taku.
Ir vėlei vienišas lieku
Platybėj nokstančių laukų.
O tolumoj, prie krašto girios,
Sodybų rūksta kaminai.
Iš ten kregždutė atsiskyrus
Į mane atskrenda dažnai,
Atnešdama žmonių mintis,
Šventas kaip mano paslaptis.
O aš tik žemės kauburėlis,
Toksai buvau, toksai lieku.
Bet plazda milžino šešėlis
Ir ant manęs, ir ant laukų.
Klausai – lyg šnekintų tėvai
Tai mano urnų pelenai.
Praeina amžiai kaip nebūta,
Keleiviai dingsta tolumoj.
„Sudie“ pasakiusi kregždutė
Su saule skubinas namo…
Ir vėlei vienišas lieku
Sargyboj miegančių laukų.

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.

KAIMO TAKAI

 

Jūs vedate nuo lopšio ligi karsto
Kartų kartas smiltim baltom,
Vainiklapius po kojų barsto
Žiedai žibėdami rasom.
Jus šaukiate kaimyną prie kaimyno,
Jie sveikinas grubia, gera ranka,
Ir baigiatės prie kaimo kapinyno,
Panerdami po šimtmečių banga.
Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.