Edukatorės

Muzikos akademijoje baigiau aktorės specialybę. Esu ištikima savo profesijai, todėl nesumeluotos akimirkos menas mane domina labiausiai, jis uždega šviesą širdyje, kurią ne bus lengva išjungti. Idėjų semiuosi iš vaikų, pasakų, poezijos, žaidimų ir netikėtų susitikimų. Mano darbinis moto – ne nusileisti, o pakilti iki Vaikų lygio. Didžiausias pasiekimas – nuostaba ir šypsena vaiko veide. Didžiausias noras- kad vaikystė neapleistų mano širdies. Didžiausias meno kūrinys, kurį sukūriau savo rankomis – mano molinis namas.

Šiuolaikinis šokis – tai šokio ir teatro derinys, pažintis su improvizacija ir pačiu savimi. Per kūrybines ir improvizacines užduotis perprasite šiuolaikinio šokio stilių, kursite šokio judesius bei junginius. Užsiėmimo pagrindas – šiuolaikinis šokis – suteiks jums 100 % saviraiškos laisvę!

Dovilė Stasiulytė

Mano kelias – dailė, kuriuo einu nuo septynių metų. Eidama juo patiriu džiaugsmą, drąsą, randu ramybę, kurių kartais visiems mums pritrūksta. Noriu kartu vestis ir mažuosius, siekiant padėti pažinti pasaulį, suvokti save ir  priimti emocinius iššūkius, kurie pasitinka nelauktai. Mano mažasis draugas visada žavi emociniu jautrumu, kūrybiniu autentiškumu, kurį norisi išsaugoti kuo ilgiau. Taigi sakome savikritikai, neriam į kūrybines erdves ir ten pasitinkame džiaugsmą!

Edukacija nuolatinis mano gyvenimo palydovas. Patinka, kurti, ieškoti netradicinių sprendimų. Stengiuosi, kad mano pamokos, kiek įmanoma, būtų gyvos, prasmingos, įdomios.

Sigita Emilė Bausienė

Motinystės atostogose

Esu nuolat kutenama fantazijos, mano gyvenimą puošia tekstilė ir džiugina vaikai. Galiu ilgai “medituoti” siuvinėdama paveikslus ar veldama pasaulį iš vilnos, su malonumu kuriu papuošalus ir priimu bet kokius kūrybinius iššūkius. Nuo pat mažų dienų norėjau būti dailininke. Kai užaugau, atradau prasmę mokytojo darbe. Manau, kad mokytojas turi būti pavyzdžiu, švelniai nukreipti vaikus tinkama linkme, padėti jiems suprasti save, atsiverti, išlaisvinti savo fantaziją. Tikiu, kad estetika turi lydėti vaikus nuo pat mažumės, kad bet kokio amžiaus kūrėjai ir jų darbai verti pagarbos. Mėgstu dalintis tuo, ką moku ir galvoju, kad kiekvienas mūsų turime šansą pakeisti pasaulį į gerąją pusę.

Pojūčių teatras kuria performansus, kuriuose be įprastų žiūrovų dalyvauja ir žiūrovai uždengtomis akimis. Tokiame performanse jautriau patiriamas judesys, prisilietimas, garsas, kvapas, skonis, išgirstamas tekstas, pajuntama atmosfera ir tarpžmogiškas bendravimas. Pojūčių teatre “vaidinimas” įgauna naują prasmę, nes veiksmas skirtas ne vien tik žiūrovo akiai, bet visiems jo pojūčiams. Taip pat “scena” čia reiškia ne vien tik konkrečią fizinę vietą – scena persikelia iš konkrečios vietos į kiekvieno dalyvio sąmonę. Pojūčių teatras kūną paverčia scena, o vaidinimą – stipria dabarties momento patirtimi. Aktorius čia tampa atsidavusiu pojūčių gidu, todėl performanso erdvė tampa epmatiška visiems – ir matantiems, ir nematantiems.